Malda nuskaistina ir apvalo; malda duoda jėgų kelionei ir nušviečia kelią; malda yra tarsi kuras mūsų kelionėje į vienybę. Viešpaties meilė, kurios pasisemiame melsdamiesi, padeda mums aiškiau matyti tikslą, kurio esame pašaukti siekti, paskatina mus daryti artimo meilės darbus, suteikia kantrybės ir jėgų mūsų bendrai kelionei. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus pasveikino ketvirtadienį jį aplankiusią Pasaulinės liuteronų federacijos vadovybę, su šių metų gegužės mėnesį išrinktu nauju pirmininku, liuteronų arkivyskupu iš Nigerijos, Musa Panti Filibusu.
Popiežius paminėjo neseniai užbaigtus Reformacijos pradžios 500 metų sukakties minėjimus, savo dalyvavime Lunde, Švedijoje, pernai rudenį vykusiame jubiliejinių metų atidaryme. Šie minėjimai, kaip ir visas jau penkis dešimtmečius trunkantis ekumeninis katalikų ir liuteronų dialogas padėjo įveikti abipusį priešiškumą. Ištisus šimtmečius katalikai ir liuteronai buvo vieni nuo kitų nutolę ir susipriešinę. Šiandien tas atstumas ir priešiškumas įveiktas Šventosios Dvasios dėka, kuri mus įkvėpė kartu eiti ekumenizmo keliu. Popiežius paminėjo ir du labai konkrečius senus prietarus, kuriuos pavyko įveikti – buvo atsisakyta tiek neigiamo požiūrio į Martyną Liuterį, tiek išankstiniais nusistatymais grįsto požiūrio į to metų Katalikų Bažnyčios situaciją.
Apvalyta, nuskaistina atmintis, padeda su didesniu pasitikėjimu žiūrėti į ateitį, - sakė popiežius. Jei mūsų neslegia praeities kontrastų ir priešiškumo atminimas, tuomet žiūrėdami į ateitį aiškiau suvokiame mūsų pašaukimą viskame vadovautis artimo meile. Turime atpažinti dovanas, kuriomis yra apdovanotos įvairios konfesinės bendruomenės ir jas priimti kaip visiems krikščionims bendrą paveldą. Bendroje ekumeninėje kelionėje negana tik gerų idėjų, bet taip pat reikia konkrečių darbų, reikia artimo meilės, reikia ištiesti ranką kenčiantiems ir vargstantiems broliams, reikia prisiliesti prie jų žaizdų.
Taip pat reikia būti budriems, nepasiduoti pagundai tenkintis tuo kas pasiekta ir sulėtinti žingsnį ar sustoti. Dvasiniame gyvenime, taip pat ir bažnytiniame gyvenime, sustojimas reiškia grįžimą atgal. Jei sustotume patenkinti savimi, jei pasiduotume baimei ar nuovargiui, jei aptingtume, reikštų, kad atmetame Viešpaties kvietimą. Popiežius taip pat iškėlė mūsų dienų kankinių pavyzdį. Telydi mus šioje kelionėje tie, kurie kentėjo dėl Jėzaus vardo ir šiandien su Juo visiškai sutaikinti švenčia Velykų pergalę. Jų yra labai daug. Jie ir mūsų dienomis kentėdami dėl Jėzaus vardo savo nuolankiu heroizmu mus kviečia spartinti žingsnius link vis regimesnės mūsų tarpusavio brolybės. (Vatikano radijas)
